Penguin's paradise

Moralkės kažkokios, liūdesys, ilgesys (nors net nėra ko), irzulys ir baisus nerimas dėl visko. Daugybė sąžinės priekaištų už kvailumą, naivumą ir blogas mintis. Nes tik geriems darbams Dievas padeda, o mano mintys visai nedoros. Tuo, kaip galvoju, prieštarauju savo įsitikinimams ir sveiko proto riboms. Išsiderinęs moralinis kompasas. Gyvenu savo iliuzijų pasauly, kur nuo to geriau nėra niekam, o man pačiai - ypač. Ateikit ir išvarykit velnius iš manęs, prašau.

Šaltas dušas:
http://www.ve.lt/naujienos/visuomene/psichologija/meiles-kancios-budingos-tik-neurotikams/

Nesakiau gal tau dar, bet šiuo metu aš taip pasinešus ant kaukių, kad ujuj. Ir ant Batmano. Ir ypač ant Catwoman. Iš vaikystės jie man – tobuli. Ir šiaip. Seksi seksi seksi. O Mr. Penguin - vienas baisiausių herojų ever. Atsimenu Batman’ą kaip vieną labiausiai exciting dalykų iš vaikystės.

Gaila, nerandu niekur pirkti gražios kaukės. Gal žinai, kur galėtų būti? Aš ieškau ne catwoman, paprasto kažko - parduotuvės prigrūstos Rudolfų ir Scary mūvio, o gražių kaukių nėra.

Beje, kalbant apie vaikystės herojus, matei Rammstein klipą Sonne? Būtinai pažiūrėk. Visada labiau mėgau pamotę nei Snieguolę, bet šis klipas - virš visko. Genijų darbas.

https://www.youtube.com/watch?v=kIBeYoP9Wi0

Moteris kaip sausainis, laužosi kol nesudrėksta.

Pasakė šiandien vienas seksi berniukas. Na, pabūkim šiandien neliteratūriški

O žinai, kai kam horny, nasty ir kinky – mėgstamiausi žodžiai pasaulyje. Žemuogių pievelė, vaje vaje.

http://www.youtube.com/watch?v=Np_Y740aReI

Ar jūs laiminga/laimingas? O kiek laimingų žmonių pažįstate? Ne ne, žinodami mano dienoraščio toną nepradėsime nuodugnios laimės analizės. Tegul dešimtokai rašo rašinėlius šia tema. O mes vadovausimės daktaro R. Griciaus auksniais žodžiais “Nereikia daryti dalykų sudėtingesniais, nei jie yra”. Gal jis ir ne pats tai sugalvojo, bet mano gyvenime jie buvo pasakyti jo lūpom. Laiku ir vietoj.
Tarkime yra dvi kraštutinės būsenos “viskas užknisa, šūdas, šūdas, šūdas” ir kita “viskas yra ir bus gerai, ir man tai patinka”. Tarkime tai ir yra laimė ir nelaimė. Tai yra, atvirkščiai.
Jei prabundi su mintim “geriau jau nepabusčiau”, aišku, kad ne kas. Skamba baisiai. Bet prisiklausiau tokių kalbų ne iš vieno žmogaus. Išgirdus tokius žodžius norisi sakyti - chei, žmogau, apsidairyk, rankas-kojas turi, viskas gerai… Bet žinai, kad rankos-kojos jam džiaugsmo nesuteikia. Ir ką daryt? Išsiųst menesiui į Didžiosios Kinijos sienos atstatymo darbus? Manau, kad padėtų. Bet neturiu tokių įgaliojimų.
Mano laimingumas, ko gero, ciklinis. Tai laimingėju, tai nelaimingėju. Manau, tai labiau susiję ne su išoriniais faktoriais, o su moteriško organizmo hormonų ciklu. Jau kokį davė gamta organizmą, tokiame turiu ir gyventi. Sunku būt moterim… Ech… bet nepasirinksi. Nors pala - gyvenimu dažniau man skundžiasi vyrai. Sveiki, gražūs, sėkmingi… Kartais pagalvoju - visos šitos nelaimingumo ir depresinės būsenos iš per didelės laisvės. Artum su leisgyviu kuinu nederlingą žemę 7 dienas per savaitę ir dar ponas kailį pertų periodiškai - neturėtum kada apie nelaimes galvoti.
Va. Arba poros. Deda į soctinklus savo saldžias nuotraukas iš vestuvių, švenčių ir kelionių. O patys ėda vienas kitą diena iš dienos dėl neužsuktos dantų pastos tūtelės. Ir draugas.lt ieško kažko… ir turi po kelis kažką, neaišku ką. Bet tai laimės nepriduoda. O nuotraukas tebededa į soctinklus. Jei galėtų ir į “Žmones” įdėtų. Bet visi ten netilptų. Net fotosesijas šeimynines užsisako. O po fotosesijos - į akį arba bent jau necenzūrinis dialogas. Bet visi žavisi - kokia graži laiminga šeima. Kaip tokia laimė vadinasi?  Parodomoji laimė? O kam?
Aš laimės recepto nežinau ir nedalinsiu.
Mano manymu, laimingas žmogus yra pilnavertis žmogus, gyvenantis pilnavertį gyvenimą. Jis gali džiaugtis, liūdėti, bijoti, mylėti ir nekęsti. Tikėtis ir nusivilti, ir vėl tikėtis. Svajoti, daryti, siekti, suklupti. Turi teisę klysti, verkti ir pykti. Pilnavertis žmogus turi teisę būti laimingu ir nelaimingu…
Oi. Čia jau panašėja į dešimtoko rašinėlį… Kaip čia aš taip…. Įsivažiavau begerdama kavą…
Taigi. Esi laimingas - puiku, esi nelaimingas - tegul tai būna dugnas, nuo kurio atsispiri ir kyli į geresnę būseną.
O šiaip tai… viskas praeina…
Šiandienai laimės užteks.

Christmas is nothing compared to Christmas Eve. Supranti? Geismas žudo grožį, laukt saldžiau, nei iš tikro ragaut.

The wrong ones can‘t hurt you. It‘s the right ones. They‘re the killers.

Seniai labai seniai Dievas nulipdė 10 Adomų. Bet greitai jiems tapo nuobodu rojuje ir jie pasipasakojo apie tai savo sutvėrėjui.
Dievas davė jiems tešlos ir pasakė:
- Tegul kiekvienas iš jūsų nusilipdo tokią moterį, kokios nori. Bet nepamirškit įdėti į tešlą po gabalėlį cukraus iš šitos lėkštelės, kad gyvenimas su žmona būtų saldus. O aš įkvėpsiu gyvybę į jūsų kūrinius.
Kai visos moterys buvo jau nulipdytos, Dievas pažiūrėjo į lėkštutę ir supyko:
- Čia buvo 11 cukraus gabaliukų. Kažkuris iš jūsų sukčiavo ir paėmė du gabaliukus. Kas tai padarė?
Adomai tylėjo. Tada Dievas paėmė jų moteris ir, įkvėpęs į jas gyvybę, išdalino kiekvienam ne tą, kurią jis nusilipdė, o kokia pasitaikė.
Nuo to laiko devyni vyrai iš dešimties galvoja, kad svetima žmona saldesnė, nes joje daugiau cukraus. Ir tik vienas iš dešimties Adomų žino, kad visos moterys vienodos, nes atliekantį cukraus gabalėlį jis pats ir suvalgė.

(autorius nežinomas)

Vienas Afrikos karalius turėjo artimą draugą, su kuriuo kartu užaugo. Tas draugas turėjo įprotį  kas beatsitiktų sakyti “Tai yra gerai!”
Medžioklės metu draugas užtaisydavo karaliaus šautuvus. Bet vieną kartą jis kažką ne taip padarė ir šaunant karaliui nutraukė pirštą. Tai pamatęs draugas kaip visuomet pasakė “Tai yra gerai.”
- Ne, tai visai negerai! - pasipiktino karalius ir liepė pasodinti draugą į kalėjimą.
Po metų atsitiko taip, kad bemedžiojant karalių ir su juo buvusius tarnus paėmė į nelaisvę kaimyninė žmogėdrų gentis. Atsivedę į savo kaimą jie ketino belaisvius suvalgyti, bet vienas iš žmogėdrų pamatė, kad karaliui trūksta piršto. O pagal savo papročius jie niekada nevalgė žmonių su fiziniais trūkumais. Ir paleido karalių.
Grįžęs namo karalius iš karto liepė išlaisvinti draugą.
- Tu buvai teisus. Tai buvo gerai, kad aš netekau piršto, - pasakė karalius. Papasakojo kas atsitiko ir apgailėstavo, kad pralaikė draugą metus kalėjime.
- Ne, - tarė draugas, - tai buvo gerai! Jeigu aš nesėdėčiau kalėjime - būčiau su tavim medžioklėje ir mane suvalgytų.

Antiek vakuumas galvoj, kad net žodžių neturiu. Ant nosies milijonas deadline‘ų ir streso. Aš neturiu valios, aš tingiu, aš nieko nenoriu. Noriu guminukų, spalvų, švaros, rūbų, kvepalų ir vakarėlių.

Esu vienas nelaimingas karaliukas savo sostelyje, aplink spalvų ir linksmybių mažai, man neįdomu. Mane užkniso šitas visas balaganas visur mieste, lietus, dargana ir paviršinis bendravimas su žmonėm. Galiu kažkur eiti, bet neinu, nes mane migdo šabloninis bendravimas, mane nervina tai, kad nuoširdžiai čia juokiausi gal tik kartą, mane žudo tai, kad čia nesirūpinu savimi, nes neturiu, prieš ką būti graži, man tiesiog nesvarbu, ką žmonės pagalvos, nes niekas nepagalvos nieko, mane nervina skaičiuot kiekvieną centą, nervina nepastovumas. Taip, man kaip tai gėlei žvėriškai trūksta dėmesio. Kur tie laikai, kai grožis ir geismas sklandė ore?

Braškių ir šampano, greičiau, alpstu!

Viename internetiniame kampelyje radau tokią anketą. Jos kūrėjų manymu, mūsų krašte yra tik tokios veiklos. Tik tokie pasirinkimai. Ypač patiko “tinginys ir vėpla…” ir rasta ką tuo apkaltinti. Be abejo - visada smagiau apkaltinti kitus. Negi save patį? Ką jūs! Kaip gi taip galima. Ne ne ne. Kalti visi kiti - tėvai, valdžia, aplinkybės, neteisingas likimas, vyrai, moterys ir t.t.
Vakar “Maximoje” viena be galo apkūni rusakalbė senjorė piktinosi kodėl niekas “bombočkos” ant seimo nenumeta. Tai ji pakartojo apie 20 kartų. Jeigu jau taip nori - eitų pati ir numestų. Bet ne… vis kažkas kitas turi padaryti už tave. Burtų lazdelė, džinas iš lempos, Jemelės lydeka, auksinė žuvelė… priemonių daug. Nes savom rankom savus norus pildyti - neįdomu kažkodėl. Sunku. Atsibosta. Norėti ir svajoti - lengva. Įgyvendinti - sudėtinga. Tai ką? Velniop tas svajones! Geriau būsiu liurbis ir nevykėlis, tinginys ir vėpla, o dėl to kalti visi kiti.

Neseniai rašiau apie Leonidą Rogoziną, kuris pats sau išsipjovė apendicitą.
O štai dar vienas įdomus ir įkvepiantis žmogus - kinas Ma Sanxiao. Bekojis veteranas, 62 metų buvęs karo žvalgas. Shixinge, Hebei prinvincijoje jis per 10 metų pasodino 3000 medžių kalnuotoje vietovėje.

Bekojis Ma Sanxiao lipa į kalvą. Tokie ten takeliai.

Naujų pirštinių pora nusidėvi per 5 dienas.

Visų pirma, aš tai rašau sau pačiai. Nes pati dažnokai ieškau pateisinimų savo elementariam tingėjimui. Gal ne tėvai ir ne seimas. Bet norėdama priežasčių randu - nuo prasto oro iki įgimtų psichologinių bruožų.
Bet viskas daug paprasčiau - arba darai, arba nedarai. Arba nori, arba nenori. Jei labai nori - niekas nesvarbu. Nei sąlygos, nei aplinkybės. Rasi ir laiko, ir jėgų.
Tik reikia teisingai norėti.

Ko gero daugumai vardas Leonid Rogozov nieko nesako. Aš pati tik neseniai jį aptikau kažkur kažkaip.
Jis buvo medikas. Keliavo su ekspedicija į Antarktidą 1960 metais. Tuo metu jam buvo 27 metai.
Ten pajautė ūmaus apendicito simptomus ir kadangi jis buvo vienintelis medikas grupėje, o gretimose stotyse lėktuvų nebuvo bei laikėsi prastos oro sąlygos - vienintelė išeitis buvo operuotis pačiam.

Operaciją jis atliko 1961 metų balandžio 30 dieną. Jam asistavo meteorologas - paduodamas instrumentus ir inžinierius-mechanikas - laikydamas prie pilvo veidrodį ir nukreipdamas stalinės lempos šviesą. Operacija truko 1 val. 45 min. Rogozovas susileido sau į pilvą novokaino ir su skalpeliu prasipjovė šoną. Operavosi žiūrėdamas į veidrodį ir apsičiupinėdamas pirštais. Be abejo, jam buvo silpna, svaigo galva, tačiau viskas pavyko sėkmingai ir po 5 dienų temperatūra nukrito, o dar po dviejų dienų išsiėmė siūles.
Valio jam!
Esmė net ne skausme ir ne sunkiose sąlygose. O tame, kad pjauni pats save. Pats krapštaisi po savo vidurius…

Ne, aš neskatinu visų patiems save operuotis. Tam yra daktarėliai ir ligoninės. Mes ne Antarktidoje.
Iš tiesų mano mintis visai apie kitką.
Daugumai mūsų (visų pirma aš tai taikau sau) nepakenktų gerai pasikuisti savo viduje ir išsioperuoti ydas, kenksmingus, beprasmiškus įpročius, ryjančius neįkainojamą gyvenimo laiką, vagiančius gyvenimo džiaugsmą ir visokias kitokias vidines šiukšles, kurios teršia ir nuodija mūsų gyvenimus. Ir niekas kitas to už mus nepadarys - tik savo rankelėm…

Sapnavau, kad sėdžiu ant labai labai aukšto namo stogo, stebiu saulėlydį ir valgau “Haribo” meškiukus. Spalvotas dangus, spalvoti meškiukai. Ir taip gera. Ir taip skanu. Pilna burna guminių meškiukų. Ir tuo pat metu šiek tiek baisu. Nes aukštai aukštai.
Skonis, aušktis, erdvė, dangaus ir meškiukų spalvos - viskas susijungė į vieną nuostabiai gražiai skanią visumą.
Paskui sapnavau dar kažką mažiau skanaus ir spalvingo. Pro langą mėčiau dešrą šuniukams.
O paskui prabudau.
Medis už lango kasdieną vis lapuotesnis.
Eisiu į miestą pirkti “Haribo” meškiukų.