Penguin's paradise

Visi mes esam interneto frykai. Na, bent jau dauguma mūsų. Kai vakarėlyje prasideda kabėjimas ant jotūbo “parodysiu tą, parodysiu aną”, pasidaro neramu. Dar neramiau, jei pagauni save šnekant apie internetinius prikolus ir plačiai rutuliojant šią temą. O būna, kad mąstai, ką grįžęs namo iš kažkur įsimesi į feisbuką? Dažnai iš besifotografuojančių žmonių išgirstu “Šita bus į FB”.

Būna, kad įžengęs pro duris visų pirma įbėgi į kambarį ir pirmas tavo veiksmas – įsijungti kompiuterį? O ar būna taip, kad sėdi su draugais, bet pas kiekvieną ant kelių - po kompiuterį, o bendravimas vyksta su visu pasauliu, tik ne su tais, kurie arčiausiai? Būna, kad jautiesi nemaloniai supratęs, kad buvai pašalintas iš kažkieno draugų sąrašo? O yra tekę susierzinti kažką paskelbus ir nesulaukus daugybės ‘like’ paspaudimų? Nepaprastai greitai įpratome, kažką atlikę ir apie tai pranešę pasauliui, sulaukti žaibiškos reakcijos ir įvertinimo. “Prasidėjo atostogos” - dešimt, “Baigiau mokyklą” - penkiasdešimt, “Susituokiau” - šimtas like’ų, kurio kiekvieno tau reikia lyg oro.

Yra ir tokių, kurie internete negyvena, jiems mat nereikia dėmesio. Nežinau, kiek tame tiesos. Manding, dėmesio gavimo atsisakymas – tam tikra kitokio dėmesio išprovokavimo forma. Kažkada informacija skildo iš lūpų į lūpas, žvelgiant ir klausantis pro pusiau pravertus kaimynų langus, buvo laikas, kai būti parodytam per televizorių, ar jame išvysti pažįstamą, buvo įvykis, o štai mūsų visuomenė gyvena internete. Kartais pasidžiaugiu, kad nesame įžymūs. Big Brother is here for you, he’s watching you, gyvenimas - tai realybės show. Nesusimauk.

Sudužus laivui, vienas žmogus sugebėjo išsigelbėti ir išplaukti į negyvenamą salą. Iš laivo nuolaužų, kurias bangos išmetė į krantą, jis pasistatė sau trobelę. Ir jam nieko daugiau neliko, kaip tik melsti Dievą atsiųsti išsigelbėjimą.
Vieną dieną, kai žmogus, ieškodamas maisto nuėjo į salos gilumą, prasidėjo liūtis su žaibais ir perkūnija. Grįžęs prie savo trobelės jis pamatė, kad į ją trenkė žaibas ir visas jo varganas turtelis žūsta liepsnose.
 ”Dieve, už ką?” - tesugebėjo jis ištarti.
O kitą rytą, prabudęs, jis pamatė prie salos artėjantį laivą.
- Kaip jūs suradote mane? - paklausė jis jūreivių.
- Mes pamatėme jūsų signalinį laužą.

Autorius nežinomas.
Istorija gal ir banalokoka. Bet tikrai taip būna. Gal ne saloje. Gal ne žaibas. Bet būna.

Gyveno kartą išminčius. Atėjo pas jį žmonės pasisemti išminties.
- Gali mum paaiškinti, koks žmogaus gyvenimo tikslas?
- Negaliu, - atsakė jis.
Tada jo paklausė:
- O kokia gyvenimo prasmė?
- Nežinau, - atsakė išminčius.
- Tai ką tada apie gyvenimą žino išmintis?
Išminčius nusišypsojo:
- Gyvenime ne taip svarbu tikslas ir prasmė. Svarbiausia - jausti jo skonį. Juk geriau valgyti pyragą, nei galvoti apie jį.

(Rytų išmintis)

Berniukui, gimusiam tolimame skurdžiame kaimelyje, vieną naktį prisisapnavo jūra. Bet nei jo tėvai, nei kiti  kaimo gyventojai nežinojo net beribio vandens pavadinimo ir netikėjo, kad jis gali egzistuoti.
Tapęs jaunuoliu, berniukas nusprendė išeiti ieškoti savo svajonės. Visi kaimo gyventojai laikė jį nevispročiu. Bet jis atkakliai ėjo keliu kol priėjo kryžkelę.
Išsirinkęs vieną iš kelų jis netrukus atsidūrė kaime, kurio gyventojai mėgavosi ramybe ir pilnatve. Jie irgi nieko nebuvo girdėję apie tai, kad kažkur plyti bekraštis vandens plotas, bet pasiūlė vaikinui pasilikti pas juos ir gyventi tokį pat gražų gyvenimą.
Kaime reikėjo dirbti mažiau, nei jo gimtajame kaimelyje, o gyvenimas buvo kur kas sotesnis ir džiaugsmingenis. Todėl jaunuolis ten pasiliko keletui metų. Bet vieną naktį jis vėl sapne išvydo jūrą. Ir jis paliko kaimą.
Grįžęs į kryžkelę jis išsirinko kitą kelią ir po kažkiek laiko atsidūrė dideliame mieste. Jo gyventojai žinojo, kad kažkur yra jūra, bet niekas nesiruošė jos ieškoti. Miesto gyvenimas įtraukė suvyriškėjusį jaunuolį. Kelis metus jis mokėsi naujų amatų, atsidarė savo dirbtuves, vedė, jam gimė vaikai. Jis pamiršo savo svajonę.
Bet kai jo anūkai buvo pakankamai dideli, jis vėl susapnavo jūrą. Ir palikęs miestą grįžo į tą pačią kryžkelę. Ten jis išsirinko paskutinį siaurutį takelį, kuris atvedė jį prie aukšto kalno. Senis suprato, kad įkopęs į jį, jis bent galės pamatyti jūrą iš tolo.
Lėtai ir ilgai jis kopė į kalną stačiu takeliu. Jo jėgos jau beveik išsęko, kai jis pasiekė viršūnę.
Iš viršaus jis pamatė kryžkelę, kaimelį, kur jis gimė ir užaugo, kaimą, kur praėjo jo jaunystė, miestą, kur jis nugyveno visus tuos metus. Jo žvilgsnis slydo toliau link horizonto. Ir tolumoje jis pamatė bekraštę jūrą. Senis pajautė, kaip jam svaigsta galva. Bet prieš tai, kai sustojo jo širdis, jis suprato, kad visi keliai nuo kryžkelės vedė prie jūros, bet nei vieno kelio jis nenuėjo iki galo.

Autorius nežinomas

Padišachas susapnavo baisų sapną, kuriame jam vienas paskui kitą iškrito visi dantys. Jis pasikvietė sapnų aiškintoją. Tas išklausė jo sapną ir pasakė:
- O valdove! Tai liūdnas ženklas. Tu neteksi vieno paskui kitą visų savo giminaičių.
Padišachas supyko ir liepė nukirsti sapnų aiškintojui galvą ir atvesti kitą. Antrasis sapnų aiškintojas, išklausęs sapną, tarė:
- Mano pone, tai laimingas ženklas! Tu pergyvensi visus savo giminaičius!
Padišachas liepė apdovanoti sapnų aiškintoją.
Vienas dvariškis labai nustebo ir paklausė sapnų aiškintojo:
- Tu pasakei padišachui tą patį. Kodėl gi tavo pirmtaką jis liepė nubausti mirties bausme, o tave taip dosniai apdovanojo?
- Taip, sapną mes išaiškinome vienodai. Bet esmė ne tame, ką pasakai, o kaip pasakai.


Rytų išmintis

Jūrų pėstininkas buvo išsiųstas tarnauti į Afganistaną. Būdamas ten jis gavo laišką nuo savo merginos. Laiške ji paaiškino, kad per tą laiką kol jo nebuvo ji miegojo su dviem vyrais ir nori skirtis su juo. Be to, ji nori gauti atgal savo nuotraukas.
Pėstininkas perėjo per kareivines ir surinko iš draugų visas nereikalingas merginų nuotraukas. Gavosi virš 25 nuotraukų su rūbais ir be. Tada jis įdėjo jas į voką ir pridėjo raštelį:
“Aš neatsimenu, kuri iš jų esi tu. Prašau, pasiimk savo nuotrauką, o likusias grąžink man.”

Nežinau, ar tai tikra istorija. Bet tai geriausias atsakymas, kokį vyrukas galėjo sugalvoti.

Niekada nemokėjau turėti geriausios draugės. Kai klasėje virdavo aistros, taip ir neišmokau visko sureikšminti, karštligiškais būdais reikalauti dėmesio ir nežinau, kaip vyksta nekalbadieniai. Nemoku laviruoti santykiuose su žmonėmis. Nežinau, kaip elgtis, kad žmonės man neštų naudą ir nemoku atpažinti melo. Neišsipildysiančių pažadų taip pat. Niekada nesukeliu puikaus pirmo įspūdžio, o ir šiaip, įspūdžio dažnai nepalieku jokio.

Ir nemanau, kad kažką prarandu. Kai nubyra blizgučiai, lieka pamatai.

“Žmonės visai kaip medžiai. Aš juos skaičiuoju. Kuo jų daugiau, tuo geriau. Bet tik iš tolo. Ne per arti langų. Kitaip viskas užges.”  (H. Wasmo)

Draugas sykį pasakė, kad Vilnius – gražus miestas, kuriame daug nelaimingų žmonių. Ir iš ties. Viskas lyg ir gerai. Tik. Tik kažkas ne taip.

Niekada nesupratau žmonių, kurie ant telefono ar kompo ekrano dedasi mylimųjų, vaikų arba šunų nuotraukas. Niekada nesupratau ir, matyt, nesuprasiu tų, kurie fotkina kiekvieną savo žingsnį ir nedelsiant visą info talpina feisbuke. (Tiesa, emigravę tautiečiai kažkodėl pradeda tai daryti žymiai aktyviau). Amerikiečiai jaučia būtinybę pranešti apie kiekvieną savo judesį (pvz. back home from shop, going to sleep ir pan.), lietuvaičiai – visą žmoniją kasryt pasveikinti ir palinkėti gražios dienos, o kas vakarą – saldžių sapnų. (Taip, aš pati kartais pranešu tam tikrus dalykėlius, pvz. kintančią dislokacijos vietą, bet nu kamon, praktiškumo sumetimais.) Dar viena ypač buji (yra toks žodis?) tendencija – visą pasaulį informuoti apie savo lėkštės turinį. Kas kelias valandas ekraną nusėja įvairiausi maistai. Suprantu, kad visai įdomu užfiksuoti pirmą kartą ragaujamą įdomų patiekalą, pvz., kelionėje, arba puikiai pavykusį ir daug darbo pareikalavusį įdomesnį valgį, bet kodėl tada kasdien žmonės postina sushius (žiauriai madinga, žiauriai, dar smagiau, kad daug kas postina tuos, kuriuos atveža pasiuntinukas, o ne savos gamybos), kijevo kotletus (!!!), arbūzus (čia jau visiškai ekskliuzyvas), gražiai supjaustytą sūrį ir alyvuoges. Žinai, jei fotkinčiau ir pranešinėčiau apie kiekvieną savo ėdesį (kaip daro kaikas), tai, ko gero, neturėčiau kada jo ir suvalgyt.

However, tęsiant kalbą apie mazochizmus internete, pastebėtinas dar vienas reikalas. Daug žmonių, kuriuos pažįstu realiame gyvenime, atrodo normalūs, tačiau savo reputaciją sugeba klaikiai sugriauti veiksmais internete – isteriškais klykavimais (Trinkit iš draugų, viskas atsibodo), ypač taisyklinga gimtąja kalba (neįtikėtina, bet dar yra ir tokių, kurie vietoj v rašo w!) (Koke graži diena, daug saulias), intelektualiom sparnuotom frazėm (Laikas yra iliuzija. Pietų metas dvigubai taip. (?!!?)), šimtai nesąmoningų pasiūlymų kažką žaisti, už kažką balsuoti ar kažką laikinti bei nuotraukomis prie baltų sienų, su pernelyg pabaltintais dantim, nurudintom šiknom ir t.t. ir pan.

Everybody seems normal until you get to know them. To pasekoje užhaidintas bent jau penktadalis draugų, kuriuos mest lauk lyg ir nemandagu. Ir žinai, atvirai pasakius, aš esu egoistė ir tam tikra dalis žmonių ten laikoma dėl to, kad jie kažkada man gali būti naudingi. Esu tikra, kad pas kaikuriuos mano statusas toks pats, tad nereikėtų purkštauti.

Jei kada pamatysite mano šuns/katės/papūgos/berno/žiūrkės/whatever fotkę ant kompo ar telefono ekrano, arba postinsiu savo rytinę kiaušinienę, pagaukit ir išblaivykit. Taip, blogas irgi yra mazochizmo forma, tik bandau ja nepiktnaudžiauti ir viską daryti skoningai.

Ir pabaigai, draugo kanadiečio postas fb:

“Ka tik ziurejau filma apie 8 desimtmeti Amerikoje. Sushi buvo nauja mada ir visi kietuoliai didziavosi, kad ji valgo. Popiulariausia specialybe buvo verslo vadyba, zmones tikejo, kad galima tapti turtingais investuojant i “gera” ideja ir visi norejo siekti turtu lengviausiu keliu… Zmones sekdavo vienoda mada. Pirko pagal naujausios mados tendencijas busta – loftus.”

Nepameskit galvos, skanių sushių.

Seniai labai seniai mažame kalnų kaimelyje gyveno berniukas. Jis buvo labai protingas ir sumanus ir greitai išmokdavo visko, ko jį mokė žmonės, gyvenantys aplinkui. Bet vieną kartą nuo pačio aukščiausio kalno į kaimelį nusileido senolis, kuris pasakė berniukui:
- Tu išmokai visko, ko čia galima išmokti. Eime su manim, aš išmokysiu tave drakonų žudymo meno. Tai labai senas menas, jis reikalauja daug laiko, jėgų ir noro. Nedaugelis gali išmokti jo. Bet tu - nepaprastas berniukas.
Ir berniukas sutiko. Senolis nuvedė jį į apleistą pilį ir ėmė mokyti. Daug metų prireikė berniukui, kad įsisavintų visus įgūdžius. Netgi po senolio mirties jis atkakliai treniravosi, sekdamas jo patarimais iš atminties.
Pagaliau, vieną nuostabią dieną jis suprato, kad pilnai įvaldė drakonų žudymo meną. Ir tada jis apėjo visus Žemės miškus, visus laukus ir šalis ieškodamas drakonų, bet niekur nerado nei vieno.
Tada jis nusprendė užlipti į patį aukščiausią kalną ir apžiūrėti visą Žemę iš aukštai. Kelionei prie to kalno ir užkopimui į jį jis sugaišo dar keletą savo gyvenimo metų, bet ir iš jo viršūnės niekur nepamatė drakonų. Ir tada jam tapo aišku, kad Žemėje seniai nebeliko nei vieno iš jų.
Ir tada jis nusileido nuo pačio aukščiausio kalno į mažą kalnų kaimelį, kur surado patį protingiausią ir sumaniausią berniuką, kuris jau seniai žinojo viską, ko galėjo jį išmokyti žmonės gyvenantys aplinkui, ir pradėjo jį mokyti drakonų žudymo meno.

(Autorius nežinomas)

Su kuo jūs daugiausia kalbates?
Ne ne, konkrečiai už jus aš atsakyti negaliu, bet aš ir, drystu manyti, dauguma žmonių, daugiausia bendrauja su savo fantazijomis, o ne su realiais žmonėmis.
Dar kartą primenu, kad gerbiamoji redakcija psichologijos diplomų neturi, tiesiog stebi aplinkinį pasaulį pro mažą skylutę ir laisvu nuo nagų krapštymo laiku bando pasigilinti į savo nelogiškų veiksmų prigimtį.
Vat mėgsta žmonės daryti išvadas iš neaišku ko. “Jis į mane keistai žiūrėjo, o dar TAIP šypsojosi… reiškia jis mane niekina”. O žmogus gal TAIP žiūrėjo ir TAIP šypsojosi, nes kitaip jo veidas šypsotis negali ir tai reiškia tik simpatiją ir draugiškumą. “Ji mane pakvietė susitikti, nors iš tikrųjų tai visai nenori, tik iš mandagumo.” O ji gal labai labai nori ir laukia laukia.
Kalbėjimas su savo fantzijomis neapsiriboja vienu sakiniu. Ne. Tai labai įtraukiantis procesas. Iš pradžių galvoje atsiranda pašnekovas - tas, kuris TAIP ar NETAIP pažiūrėjo. Kažką pasakė ar nepasakė. Ir vietoj to, kad pašnekėti ir išsiaiškinti situaciją realioje plotmėje, mes savo fantazijų kolboje išsiauginame homunkulą ir įsikišame į savo galvą. Ir nešiojames jį kokį pusdienį. Ir šnekames kaip su dideliu. O jis ir atsako, tas mūsų alcheminis nykštukas. Ir tiek galima prisikalbėt su juo, kad sutikus tikrąjį asmenį jau nebeaišku kaip ir bendraut su juo.
Kartais tas mūsų personažas gali mus užvesti taip, kad ohoho. Žmogus neatsako į telefono skambutį, o galvoje jau prasisuka penkios santabarbaros serijos. Kai nelaimingasis nieko neįtardamas paskambins atgal, kas jo laukia?
Pavyzdžių galima prirašyti daug. Bet manau viskas daugiau ar mažiau pažįstama.
Kur visi tie dialogai vyksta? Vienoj atskirai paimtoj galvoj. Ir ta atskirai paimta galva, prikimšta tariamų pašnekovų yra pakankamai pavojingas dalykas. Ne. Ne bomba. Ir ne šizofrenija. Tik mūsų fantazijos. Kurios daro įtaką mūsų kasdieniams veiksmams.
Visos nuostatos ir sprendimai yra irgi toje pačioje galvoje. Į tą palyginus nedidelį, apvalainą, plaukuotą daiktą telpa labai daug visko. Ir reikia mokėti atsirinkti tai, kas tikrai yra reikalinga, o kas tik šiukšlės.
Fantazijų dar niekas neatšaukė.
Bet. Nereikia į kito žmogaus burną dėti žodžių, kurių jis nesakė. Nereikia nepamatuotų išvadų.
Dažnai viskas yra daug paprasčiau, nei atrodo.

Kadangi man patinka trumpos pamokančios istorijos, štai jums dar viena. Pamokantis efektas, ko gero, trumpalaikis. Bet šis tinklaraštis ir nesiekia pakeisti pasaulį.

Keliu ėjo nuostabaus grožio mergina. Staiga ji pastebėjo, kad paskui ją eina vyras. Ji atsisuko ir paklausė:
- Kodėl tu seki mane?
Vyras atsakė:
- Mano širdis kviečia mane eiti paskui tave. Aš įsimylėjau tave iš pirmo žvilgsnio!
Mergina nusijuokė:
- Kaip tu galėjai įsimylėti mane? Mano jaunesnioji sesuo daug gražesnė už mane, ji eina iš paskos, pažiūrėk į ją.
Vyras iš karto atsigręžė, bet kai ėjusi tolumoj figūra priartėjo, jis pamatė, kad tai bjauri senė. Jis vėl pasivijo merginą:
- Kodėl tu apgavai mane?
- Tu pirmas mane apgavai, kai pasakei, kad įsimylėjai, o pats atsigręžei, kad pažiūrėtum į kitą.

Vienas jaunuolis buvo labai ūmus ir nesivaldantis. Supykęs svaidėsi žodžiais, skaudindamas aplinkinius. Vieną dieną tėvas davė jam maišelį vinių ir liepė kiekvieną kartą, kai jis nesuvaldys savo pykčio, įkalti vieną vinį į tvoros stulpą.
Pirmąją dieną vaikinas įkalė į stulpą kelias dešimtis vinių. Stulpas buvo padarytas iš labai kietos medienos, į kurią vinys sunkiai lindo. Po savaitės vaikinas suprato, kad lengviau susivaldyti, negu pastoviai mojuoti plaktuku. Po to įkaltų vinių skaičius ėmė mažėti su kiekviena diena.
Tą dieną, kai vaikinas nė karto neprarado savitvardos, tėvas pasakė, kad tokiom dienom jis gali ištraukti iš stulpo po vieną vinį.
Ir, pagaliau, atėjo diena, kai stulpe nebeliko nė vienos vinies.
Tėvas tarė sūnui:
- Tu puikiai padirbėjai. Bėt pažiūrek, kiek skylių liko stulpe… Taip pat ir žmogaus sieloje lieka žaizdos po skaudžių žodžių. Ir kiek paskui beatsiprašinėtum, lieka randai.

(autorius nežinomas)