Penguin's paradise

If you give up sex, cigars and booze you won’t actually live longer; it will just seem longer.’

O jūs ar pažįstat socialiai aktyvių žmonių, kurie tūsinasi, bendrauja, vaikšto po klubus ir pan. ir visiškai nevartoja alkoholio? Nes kuo toliau, tuo labiau jaučiu, kad viskas, atsigėriau, nebenoriu, nebereikia ir ne tik, kad nenaudinga, bet jau ir žalinga. Juolab, kad pas mus nėra tokio tarpinio varianto, kaip išgerti truputį. Jei geriam, tai geriam gausiai, įvairiai ir su visokiais pričindalais, jei negeriam, negeriam išvis ir vairuojam. Nea, tai nereiškia, kad nutariau peršokt prie dragsų ar ko ten, tiesiog išvis nebenoriu svaigalų gyvenime, nes jie stabdo produktyvumą ir šiaip, nei proto nei grožio neprideda, prideda adventuriškumo, prikolų (kartais) ir sarmatos (veik visada) nebent. Šiaip, savo blaivybės ir neblaivybės fazėmis pastebėjau paradoksą – jei geri ar ruošiesi gert, tada, kaip tyčia, visi aplink negeria, maksimum gurkšnoja kokį dlightą(fiak) ir važiuoja namo iki vidurnakčio, jei negeri, tūsas užsitęsia iki kitos dienos vidurdienio, ir visi dar maždaug mėgsta pastumt, kaip čia tu va dabar negeri.
Kai noriu save padrąsint, prisimenu, kaip gerbiamas A. M. kažkokiam interviu, paklaustas, kodėl nusprendė atsisakyti alkoholio, pasakė, kad visus geriausius sprendimus savo gyvenime priėmė blaivia galva, tai, iš esmės, neblaivumas jokios naudos jam neatneša. Reikia labai labai susikaupt.
http://www.youtube.com/watch?v=oUuSP9axvQo

Netyčia aptikau šitą nuotrauką. Ir ji mane labai sukrėtė. Aš jautri moteriškė - myliu gyvūnus. Man labiau patinka, kai žiūrinti į juos norisi šypsotis ir galvoti kokia nuostabiai turtinga ir įvairi mūsų planetos gamta.
Šito vėžlio man asmeniškai labai gaila. Atrodytų viena maža šiukšlytė. Plėvelės gabalas. O jam sugadintas gyvenimas. Mes dažnai nepagalvojame, kad esame viena sistema. Kad veikiame vieni kitus. Drugio efektas vis gi ne iš piršto laužtas. Viskas, ką mes pagalvojame, pasakome ir padarome turi padarinius. Ir viskas grįžta. Aišku, šitas vėžlys negrįš pas šiukšlių mėtytoją ir nenukąs jam kojos (nors galėtų)… bet Žemė apvali ir niekur tu nepabėgsi.
Tai va. Apie ekologiją.
Jau prikalbėti kalnai žodžių. “Nešiukšlinkit”, “taupykit resursus”, “mažinkit vartojimą”… Ar labai jūs taupot ir perdirbat? Aš - ne.

Nedėsiu čia išsiliejusios naftos, paukščių sulipusiom nuo naftos plunksnom, šiukšlių kalnų, užterštų upių su nudvėsusia žuvim… Viską jūs matėt, viską jūs žinot.
Tiesiog pagalvojau - jei aš būčiau Žemė. Ir ant manęs gyventų daug gražių augalų ir gyvūnų ir tokie žmonės, kurie tik ima viską, kas geriausia, o atgal grąžina teršalus ir šiukšles. Kurie, tiesą pasakius, trukdo gyventi visoms kitoms gyvybės formoms. Kurie tik išdrasko, apnuodija ir nusiaubia. Ką aš daryčiau? Be abejo - norėčiau kuo greičiau nusikratyti šitų parazitų… Tai va. Nesuprantu ko ta Žemė laukia? Mestų mus lauk ir gyventų gražiai ir laimingai.

‘Ir tada drebančia ranka paliečiau Jonės ranką, ir ji rankos neatitraukė.
“Aš vesiu tave, Jone. Gerai?”
“Gerai”, tarė ji. Ir pabučiavo mano skruostą.
“Tu eik miegoti. Mudu susitiksime rytoj, prie ežero. Gerai?”
“Gerai.”
Ir aš nuėjau namo. Ir nemačiau, ir nejutau, ir negirdėjau mane supančios nakties.

Žinoma, mudu mylėjomės. Trejis metus. Aukštosios Panemunės pušyne, Jėsios lazdynuose, mano kambaryje, mano draugo kambaryje. Ir, kai pradėjau apgaudinėti Jonę, tikėjau: vieną dieną ją vesiu.

Mažas miestelis. Pilkšvas ežeras dauboje. Sausinamos pelkės, kuriose tebevaikščiojo gandrai, tebeklykė pempės ir kartais pasigirsdavo nuskendusiųjų vėlių aimana. Senas, siauras, slidus šaligatvis. Graudžios savo bejėgiškumu kaukės. Gaisrininkų-savanorių dūdų orkestras, grojąs tango “Pantera” laidotuvių maršo tempe. Notaro veranda. Semaforas. Mano jaunystė - išsiveržianti pakaruoklišku eilėraščiu ir pirmąja meile.’

Skaitau ir galvoju, kaip norėčiau mylėt žmogų, kuriam tai būtų taip pat gražu iki beprotybės. u.

Bet tai žiūriu net lietus nenuplauna cofeinno fashion gazelių,nešinų kava fashion taroj su įsmeigtais siurbtukais

Sapnavau visokias nesąmones.
Kad padovanojau draugei raudoną arbatinuką. O paskui ją kažkoks niekšas su juo uždusino. Neklauskit, kaip galima uždusinti žmogų su mažu raudonu  arbatinuku. Ekspertai sakė, kad tai buvo lėta ir skausminga mirtis. Aš save taip kaltinau - kodėl padovanojau raudoną? Juk ten buvo labai gražių juodos keramikos arbatinukų ir aliejinių lempų.
Dar sapnavau golfo aikštę. Niekada nesu žaidusi golfo. Bet pataikiau į duobutę. O kai norėjau iš jos išimti kamuoliuką - ji pavirto į visą duobę. Turėjau į ją įlipti ir vargais negalais išlipau. Pakviečiau kažkokį žmogų, sakau - “Žiūrėk, kokia duobė! Vos išlipau!”. O jis įlipo - jam tik iki kelių. Ir juokiasi iš manęs.
Paskui važinėjau dviračiu aplink labai gražius fontanus. O paskui mane vyras su tokiu mėlynu vilnoniu aptemptu tarybiniu treningėliu. Galvoju - gal čia tas arbatinukų dusintojas? Labai jau manjakiškas tas jo treningėlis…
O aplink namai tokie dideli, gražūs. Raityti tokie - kaip kokioj Vienoj. Ar panašiai. Sugalvojau, kad reikia ten kraustytis gyventi. Nuvažiavau su dviračiu pažiūrėt iš arčiau. O namų viduj salės, salės, salės. Ir kažkodėl suprantu, kad čia gyvena Stalinas. Nes kai taip gražu, tai gyventi gali tik karaliai arba diktatoriai. Bet vis tiek man tie namai tokie gražūs. Kaip senos bibliotekos. Nes nieko nėra gražiau už senas bibliotekas. Nebent kalnai.
Ir tada aš skraidžiau po tas dideles barokines paauksuotas sales (nors aš nekenčiu baroko, paauksavimų ir išraitymų). Ir skraidžiau, ir skraidžiau. Sienos, langai, laiptai. Šviesu ir erdvu.
O tada žadintuvas pradėjo mane žadinti. Ilgai žadino. Aš jam vis liepiau pasnausti. O jis vis žadino. Galų gale jis laimėjo.
Tokie mano sapnai. Gal jie ką nors reiškia, gal nieko nereiškia…Skraidyti po dideles sales man patinka. Visą kitą galima veikti ir realiame pasaulyje. O skraidyti - tik sapne.
Ko gero, niekam raudonų arbatinukų nedovanosiu. Maža ką.

Ak, kaip noriu, kad būtų vasara. Vienas labiausiai jaudinančių vaizdinių man - miegantis miestas vasaros naktimis, kuomet nusileidžia saulė, dangus nusidažo skaisčiai raudonai ir kelias valandas vyksta stebuklai. Oras įelektrintas, viskas persigėrę aistra, peržydėjusių ievų kvapas smelkiasi po oda, o kartais plyksteli žaibas ir prasideda audra, nuplaudama įkaitusį asfaltą. Dar vėliau pirmosios mašinos pradeda sukti ratus apie apsnūdusį city, dar nemigę lėbautojai ieško kelių į namus, apkvaitę meilužiai išslenka iš guolių ar jaukiai apsiverčia ant kito šono, katinai pasirąžo, kažkur girdi pirmuosius žadintuvus, bet žinai, kad nereikia niekur skubėti.

Kaip pasiilgau tylos ir buvimo vienumoje, kaip sunku, kai kažkas nekviestas įsibrauna ir išblaško mintis. Net skauda. Ak.

Užmesk akį http://www.youtube.com/watch?v=t7rFAHCaB8o

Gavau gerą gurkšnį gaivaus oro, kurio man taip trūko. Puikiausia naktis ir dar puikesnis rytas. Beprotiškai skaisti saulė ir velniškai gražūs žmonės. Ne tie, kur aplink. Mes gražūs. Grožis ir geismas. Nemoku žodžiais apsakyti savo palaimos.

“O seksas… seksas yra galinga jėga. Kai esi gyvas ir sotus - tai esminis instinktas. Bet koks santykis tarp vyro ir moters yra seksas. Meilė?.. Abejoju. Yra gamta plius šiek tiek literatūros. (U. Barauskaitė)

‘Štai taip norisi išbėgt į lauką ir klykt iki nebegalėjimo, apsiverst aukštyn kojomis tūkstantį kartų, nusiraut visus plaukus ir tik staugt ne savu balsu. Apatija ir nesveikas vidinis įniršis. Iš kur? Neaišku. Izoliuokit mane, nes dabar aš nei vietoj nei laiku.

Aš tokia pasimetus, kokia niekada nenorėčiau būti.’

Rašyta 2009 Liepą.

Man skauda, man negera, man ilgu ir slogu. Esu tik aš ir visas kitas likęs pasaulis, kaip du atskiri ir nesusiejami vienetai. Net verkt padoriai nemoku, po velnių.

Sapnavau, kad nuo kalno leidosi debesis. Toks tirštas ir baltas lėtai varvėjo žemyn. Aš paėmiau ant delno debesies gabaliuką - baltą lengvą besvorį kupstuką. Ir juokdamasi uždėjau vaikui ant galvos.
Pažadino kaimynė laiptinėje barškėdama metaliniais kibirais. Kaip pavojaus varpais. Jų šaižus triukšmas ištirpdė mano baltą debesį.
Prabudus nesupratau, kur esu.

Kalnų nuotraukos Michael Kenna. Jis vienas mano mylimiausių fotografų. Fotogtafuota Kinijoje, Huangshan kalnuose.
Kas nori su manim važiuoti į Kiniją?

Visi nori būti jauni ir gražūs. Net ir tie, kurie ir būdami jauni nėra labai gražūs, vis tiek nori likti jauni. Jaunystė madinga.
Gražus-negražus čia jau kaip gamta davė. Visuotiniai streotipai mane mažai domina - man gražūs žmonės, kurie man patinka, kuriuos aš myliu. Netgi priešingai - tiesiog gražūs žmonės per daug vienodi. Tiek vyrai, tiek moterys. Nuobodu. Trūksta individualumo. Ypač jaunystėj, kai gyvenimas ir charakteris dar neatsispaudė veide.
O jei viduj po oda, mėsa ir kaulais slypi tik olialia - tai manęs nelabai ir žavi, kas ant odos paviršiaus pavaizduota.
Bet šįkart ne apie jaunystės grožį. Bala jo nematė. Koko Šanel (Coco Chanel) teiseingai pastebėjo: “Gamta duoda veidą, kurį turi dvidešimties. Penkiasdešimties turi veidą, kurio nusipelnai”.
Žaviuosi žmonės, kurie lieka jauni ir būdami 100 metų amžiaus. Jaunystė tai ne odos lygumas, o dvasios veržlumas.

Albertas Einšteinas jaunystėje atrodė kaip koks liurbis. Na… argi ne?

O metams prabėgus - labai simpatingas ir impozantiškas… Ką sako jo veidas? Šitas žmogus tikrai turėjo humoro jausmą ir išmintį.

Čarlzas Darvinas… net Kalėdų senelis galėtų pavydėti jam tokio skvarbaus ir šilto žvilgsnio bei barzdos. O brandaus amžiaus toks nesimpatiškas, kad net čia nedėsiu foto. Tada jis turbūt per daug įtemptai mąstė apie natūraliąją atranką.

Markas Šagalas. Skraidančias įsimylėjusias poras piešiantis žmogus negali negražiai senti. Mirė 97 metų

Edvardas Steichenas (Edward Steichen) vienas įtakingiausių meistų fotografijos istorijoje. Mirė 93 metų.

Amerikiečiu fotografė Ruth Bernhard. Mirė sulaukus 101 metų.

O štai jos rankos (foto Margaretta Mitchell).

Kodėl žmonės bijo senti? Kodėl žodis “senas” yra neigiamas apibūdinimas? Aišku, blogai būti ligotam ir neveiksniam. Bet tai gali atsitikti bet kokio amžiaus.
Reikia mokėti senti. O senti pradedame vos tik suaugę. Mūsų senatvė - mūsų pačių rankose.
Nežinau, ar man išeis teisingai pasenti. Aš dar tik pradėjau. Bet tikiuosi man pavyks. Bet kokiu atveju tai neišvengiama. Pasistengsiu padaryti tai kuo geriau ir gražiau.
Todėl einu pasivaikščioti po miestą, pakvėpuoti apygryniu oru, pasisemti įspūdžių ir nusipirkti špinatų skaniai žalioms salotoms.