Yra tokios vietos, kur aš jaučiuosi kaip tikras Houmeris Simpsonas. Žmogus man kažką aiškina, šypsosi, aš žiūriu, šypsausi, judinu galvą, mirksiu ir periodiškai sakau “aha” ir “uhu”. O pačios galvoje groja muzika, skraido drugeliai, ganosi avytės ir šakose uodegas kedena barsukai. Tada žmogus nutyla ir klausia - ar jūs supratot? - Ne, nelabai. Ir ji kantriai kartoja tą patį. O aš vėl linksiu galva, mirksiu ir sakau “aha” ir “uhu”. O barsukai toliau kedena uodegas. Kad visai visai neišsiduočiau po trečio pakartojimo aš užduodu klausimą naudodama raktinius žodžius. Kelioms sekundėms valios pastangomis pritildau muziką, nuraminu drugelius, avytes ir barsukus, primerkiu akis, suraukiu kaktą ir kažkąąąąąą kažkąąąą suprantu. Paprastai, tai reiškia, kad reikia dar vienos pažymos. Houmerizmo sindromas man dažniausiai pasireiškia valstybinėse įstaigose tvarkant dokumentus. Išeinu į gatvę, papurtau galvą - ir vėl viskas savo vietoje. Nei muzikos, nei avyčių, nei barsukų.
Tik vis tiek nesuprantu, kodėl tuo metu mano smegenys persijungia į kitą režimą. Matyt kažkokia apsauginė organizmo reakcija. Valstybinės įstaigos kenkia sveikatai.
Todėl aš tų vietų labai labai vengiu. Bet kartais nepavykstai. Reikia mažo mažo popierėlio. O pati nusipiešt negaliu. Vat ir tenka houmerėti.
Vasaros naktį visa šeima miegojo sode ant namo stogo. Motina pamatė, kad jos sūnus ir nemylima marti miega meiliai susiglaudę. Tai ją papiktino ir ji pažadino jaunuosius:
- Argi galima per tokį karštį miegoti taip arti vienas kito? Tai kenkia sveikatai!
Pažiūrėjus į kitą sodo pusę, kur miegojo jos dukra su mylimu žentu, motina pamatė, kad jie miega skirtingose lovos pusėse. Ji rūpestingai pažadino juos:
- Mano mielieji, kodėl tokią vėsią naktį jūs miegate atsitraukę, o nešildote vienas kitą?
Tai išgirdus marti sušuko:
- Koks visagalis yra Dievas! Ant stogo vienas sodas, o koks skirtingas jame klimatas.
(rytų išmintis)
Sapnavau, kad joju ant arklio. O niekada nesu jojusi iš tikro. Atsidūriau kažkaip aš ant to arklio. Sėdžiu be balno, be visų kitų prietaisų arklio valdymui. O jis juda po manim. Ir nežinau nei ką daryti, nei už ko laikytis. Baisu - o jei supyks? Įsitvėriau į kaklą kažkaip - neaiškiu sapnišku būdu, bet veikė. Kai greitai lėkti pradėjo - apsikabinau kaklą, prisiglaudžiau. O jis lekia per pievą. Kur lekia - nežinau. Svarbiausia - nenukristi. Iš pradžių baisoka buvo, paskui patiko. Smagu. Tada jis įbrido į ežeriuką ir plaukiojo. O aš jam ant nugaros. Kažkas duonos įmetė, o arkys valgė. Gražus toks, rudas, raumeningas, blizgantis. O paskui suskambėjo žadintuvas. Ir sapnas baigėsi.
Jau pasiilgau arklio.
Bėda su tais sapnais - nei įsirašysi, nei iš naujo pažiūrėsi.
Ar minėjau kada kaip labai nemėgstu kaimiečių? Labai labai nemėgstu. Pasiimt pušką ir šaudyt, pūch pūch, kame hame. Labai baisu ir tai, kad dabar, kai daug tautiečių išplaukė kažkur kitur, kaimiečiai ramiausiai sau užėmė anksčiau tik išsvajotas pozicijas įvairiose visuomenės sferose ir veši laimingi toliau. Negaliu pakęst mužikų, dalbajobų, kuriems lenda plūgas iš kišenės.
Normalūs žmonės būna vangūs, pikti ar ne preciziškai mandagūs bei ne iki galo kultūringi, gal kartais net stačiokiški tada, kai jie pavargę ar išmušti iš kantrybės. Bet net ir tas jų netaktas dažniausiai būna subtilus ir skoningas. Kaimiečiai tuo tarpu būna savimi dvidešimt keturias valandas per parą. Ir darbe, ir poliklinikoj, ir pusseserės vestuvėse. Man atrodo, lengviau išmokyt šunį sukti tris cirko lankus dainuojant skūterio hitų popuri nei kaimietį paversti į normalų homo sapiensą.
Ir štai čia darsyk iškyla nuolat kamuojantis klausimas, kartais pažadinantis mus išpiltus šalto prakaito vidury nakties: visokių yra, bet ar visokių reikia?
Seniai, labai seniai gyveno išminčius, kuris turėjo daug mokinių. Pats gabiausias iš jų vieną dieną susimąstė: “Ar yra klausimas, į kurį mokytojas nesugebėtų teisingai atsakyti?”
Jis nuėjo į žydinčią pievą, pagavo drugelį ir paslėpė jį tarp delnų. Drugelis kabinosi kojytėmis į jo delnus ir pirštus, kutendamas rankas. Šypsodamsis jis priėjo prie mokytojo ir paklausė:
- Koks drugelis mano rankose - gyvas ar miręs?
Mokinys buvo pasiruošęs tuoj pat suspausti drugelį, jeigu mokytojas pasakytų, kad jis gyvas.
Tačiau, nežiūrėdamas į jaunuolio rankas, išminčius atsakė:
- Viskas tavo rankose.
(Rytų išmintis)
Bobiškas durnumas praeina ir sugrįžta sveikas protas.
Tūkstantąjį kartą permąstau mintį apie savęs formavimą ir tai, kad esame savo paties kūriniai ir visiškai įsigvenu į ją. Išties, tiesos, rodos, elementarios, tačiau prireikia nemažai darbo bei valios lavinimo, kol visa esybe bei realiais žingsniais gyvenime pradedi jausti šio reiškinio veikimą. Vieniems ikrai patiekiami ant lėkštutės, kitiems, tuo tarpu, reikia pradėt nuo pačios žuvies, kuri tuos ikrus išnerš, užsiauginimo.
Reikia suprasti ir patikėti, kad gali būti bet kas – ir musė ir erelis, o jei labai pasistengsi, kad ir mamutas, svajonėms ribos yra, tik jos paslankesnės, nei bet kada galėjai įsivaizduoti. Netiki? Išsikelk sunkiai įtikimą tikslą (na, pradžiai užteks ir tiesiog keblesnio, nei paprastai) ir verskis per galvą, kad jį pasiektum. Kai užsikabinsi ant to malonumo, kurį sukels savo galimybių ribų tamprumas, tada pašnekėsim iš naujo.
Leidžiu man diagnozuoti ką tik nori.
Apie Vėlines jau, ko gero, viskas yra pasakyta. Ką čia bepridursi.
Man, asmeniškai, kapas nereiškia nieko. Senos kapinės įdomios tik kaip istorinis paminklas. Ne daugiau.
Artimųjų kapai, netgi tėvo - man sukelia nulį emocijų. Ne dėl to, kad aš beširdė ir nieko niekada nemylėjau. Tiesiog fizinė palaikų buvimo vieta man yra nereikšminga. O šiuolaikiniai paminklai ir kryžiai - neįdomūs ir neestetiški.
Visi žmonės gimsta, gyvena ir miršta. Kaip ir viskas šiame pasaulyje. Prisiminti žmogų galima bet kur ir bet kada.
O iš tiesų - gyvenimas yra gyviems. Ir jiems reikia duoti meilę ir dėmėsį kol turime galimybę. Lankyti gyvus, o ne mirusius.
Granitui chrizantemos nerūpi.
Jei aš kokiam sapnininkui papasakočiau, ką sapnuoju paskutines 2 naktis - jis man lieptų džiovinti džiūvėsius ir barstyti galvą palenais.
Praeitą naktį sapnavau, kad man dantys trupa. Tokiais gražiais apvaliais diskeliais, su žiedų raštu, kaip medžio pjūvis. Ir aš juos vis imu iš burnos ir imu. O jie vis nesibaigia. Paliečiu dantį liežuviu - dar vienas diskelis. Baltas, rainas, poliruotas - kaip porcelianas. Nors imk ir karolius verk. O viršutinis protinis dantis pasidarė juodas juodas ir toks visai kaip aktyvuotos anglies tabletė. Šiaip, iš tikro, tai to danties ten ir nėra. Prieš mėnesį aš jį išsiroviau, nes niekam jis ten nereikalingas buvo.
O šią naktį sapnavau, kad gyvenau dideliuose dideliuose rūmuose. Laiptai tokie platūs, turėklai paauksuoti. Grįžtu į savo kambarį - o mano daiktaus neša lauk. Sako - jūs čia nebegyvenat. Kas kaip kodėl? A todėl ir viso gero. Na, ką čia padarysi. Sėdau į autobusą ir važiuoju kažkur. Atvažiavau į kaimo vietovę. Einu per laukus. Žiūriu - ožys. Toks snieginis ožys. Baltas. Gražus. Akys protingos. Na, man snieginiai kalnų ožiai labai gražūs iš snukio. Ir ragai elegantiški. Bet visas toks šlapias, kailis sulipęs, kabo baltais varvekliais. Ir vabaliukais aplipęs. Nežinau ar serga, ar šiaip. Bet neatrodo paliegęs. Stiprus, žvilgsnis tvirtas. Ir gražūs tie vabaliukai, blizgantys. Violetiniai. Žali. Gal jonvabaliai kokie. O svarbiausia jo akys tokios geros. Ramios ir protingos. Gerai, sakau, einam kur nors. Ir einam mes su ožiu.
Ėjom ėjom. Ir atėjom prie laivo. Didelis toks laivas. Tikras laivas. Su burėm. Įėjom į vidų. O ten salės, laiptai, žmonių daug ir muzika groja. Ožys kažkur dingo. O mane kavalierius pakvietė šokti. Šokam mes valsą. O tas kavalierius su sportiniu kostiumu, treningu, taip sakant. Na ir ką. Šokam. Kalbam kažką. Valsuojam. Sukamės…
Ir tada aš pabudau.
Žinau, kad sapnuoti byrančius dantis labai ajajaj negerai. Šlapią ožį ko gero irgi. Pasprinkit visi sapnininkai. Man patinka mano sapnai.
Man patinka rudens kvapas.
Rudens kvapas geltonas, skaidrus, lengvas, gaivus, džiugus ir cinamoninis.
Artėja žiema. Bus šalta. 1930 metų atvirutė ragina grūdinti spenelius. Gal tada ne taip šalta?
Gyvenimas padarytas iš įvykių. Iš esmės tie įvykiai nėra nei geri nei blogi - priklauso nuo mūsų pačių vertinimo. Nuo mūsų norų, lūkesčių ir suvokimo.
Ruduo nėra nei bjaurus, nei nykus. Ruduo yra ruduo. Jis yra toks - koks turi būti. Jis toks kiekvienais metais, jau milijonus metų. O tu, bumbantis žmogeli, čia atėjai labai trumpam. Tavęs nebebus - o ruduo ateis toks pat, o paskui ir alyvos vėlei žydės. Tie gyvūnai, kuriems nepatinka ruduo ir žiema pasielgė protingiau - vieni išskrenda į pietus, kiti įlenda į urvą ir knarkia iki pavasario. O tu, nuplikęs beždžionpalaiki, ir to nesugebi. Tik bumbėt, niurzgėt, zirzt ir kaltint visą svietą, kad komforto pagailėjo.
Visai gražus tas pilkas ruduo. Jis toks… rudeniškas! Ir toks netikėtas - po pilko ryto išsigiedrija fantastiškai saulėta diena. Ir vėl gatvės pilnos patenkintų žmonių.
Tai va - niekada nežinai, kas tavęs laukia už…. minutės, už kampo, už durų….
Tai va, apie įvykius. Gyvenimas tai įvykių seka. Kai esi įtrauktas į tam tikrą įvykį - nesvarbu - džiugų ar skaudų - panyri į jį visa esatim. Pergyveni, jaudinies, blaškaisi. Praeina - persuki filmą atgal. Šakės, kaip smagu buvo! Ir nesvarbu - skaudus ar džiugus - atsukus atgal viskas lygu. Koordinačių ašis į abi puses vienoda.
Tai va, tai va. Apie ką aš čia?
Aha. Apie įvykius. Žiūrim filmą. A kas bus toliau?
Optimistas sako, kad stiklinė pusiau pilna.
Pesimistas - kad pusiau tuščia.
O realistas žino, kad jeigu jis laiku neišeis - jam teks plauti stiklinę.